Ašty zaman, tiuštiu kiermian, Sarajlary tahaldylar. Sahynč kalat tiri jomach, Kajsyn abrejdlar karajlar.

O metai bėgo kaip vanduo, Sugriuvo rūmai saloje. ...Tačiau gyvena praeitis, Nes karaimai saugo ją.

Restauruota kenesa Vilniuje 1998 m.

Trakai

Ekspozicija "Lietuvos karaimai" pristato mažiausią Lietuvos tautą - karaimus, jų istoriją, kultūros palikimą, opias dabarties problemas. Iš nuotraukų, garso (įskaityto teksto, dainos, giesmės), grafinių, video (vestuvinių papročių, visuomeninių renginių) pavyzdžių, pateikiamų ekspozicijoje, atsiskleidžia šios rytų kultūros Lietuvoje specifika, jos santykis su aplinka.

1997 m. atliktų etnostatistinių tyrimų duomenimis, Lietuvoje gyvena 257 karaimai. Aktyvi jų visuomeninė veikla nukreipta į kultūros savitumo, gimtosios kalbos, papročių, tikėjimo išsaugojimą.

600 metų jubiliejus- karaimai Lietuvoje

Gyvuodama Lietuvoje 600 metų, ši nedidelė tiurkiška tautelė išlaikė stiprią tautinę savimonę. Gana uždaras bendruomenės gyvenimas, tvirti, karaimų religijos tiesomis grįsti moralės principai lėmė gimtosios kalbos, papročių, ritualų, kartu ir tautinės savivokos išlikimą. Sunkiomis sąlygomis išgyventi karaimams taip pat padėjo Lietuvos  tolerancija jų atžvilgiu, ryškėjusi ne tik kasdieniame žmonių bendravime, bet ir iš įvairių laikotarpių oficialių valstybės dokumentų.

Chadži Seraja chan Šapšalas (1873-1961), orientalistas, filologas, karaimų hachanas

Išskirtinis Lietuvos karaimų istorijos laikotarpis - tai sovietų okupacija, gerokai išklibinusi normalius karaimų bendruomenės gyvavimo pagrindus. Ir šiandien jaučiami to laikmečio padariniai nepaprastai apsunkina žmonių  ir tautos savivokos procesus.

Iki šių laikų išsaugotu Lietuvos karaimų kultūros palikimu domisi daug pasaulio mokslininkų. Daugiausiai dėmesio susilaukia dar gyva  karaimų kalba, priklausanti tiurkų kalbų šeimos vakarų kipčiakų pogrupiui. Ji nagrinėjama keliais aspektais: kaip gyva, bet senų, retų, kitose tiurkų šeimos kalbose jau išnykusių formų, žodžių išlaikiusi kalba ir kaip kalba, pasiskolinusi ir savaip adaptavusi kai kuriuos aplinkinių kalbų (lietuvių, rusų, lenkų) žodyno, sintaksės bruožus.