Lietuva - paskutinis, tik XIV a. sukrikščionintas Europos kraštas, tačiau katalikiškos religinės literatūros, muzikos, o pirmiausia dailės ir architektūros klodas apima beveik 80% kultūros paveldo. Atsivėrimas Gerajai Naujienai drauge buvo atsivėrimas Vakarų menui, mokslui, teisei, politikai ir ūkio sanklodai. Siekdama nenusileisti krikščioniškam pasauliui, Lietuvos aukštuomenė kvietėsi žymius svetimšalius ir ugdė savuosius menininkus. Vyskupai bei vienuolijų vyresnieji tikinčiųjų dvasiai pakelti Reformacijos ir vėlesnių permainų akivaizdoje kūrybiškai diegė kituose kraštuose išpopuliarėjusias maldingas keliones, procesijas, steigė kalvarijas ir lurdus. Todėl Lietuvos bažnyčių architektūra, religinė tapyba ir skulptūra, lietuviškasis pamaldumas atliepia svarbiausias europietiškos dievogarbos ir su ja susijusio meno linkmes. 

Lietuvoje negausu gotikinių pastatų, tačiau vieną iš jų - grakštutę Vilniaus šv. Onos bažnytėlę, pasak padavimo, Napoleonas norėjęs pakylėti ant delno ir nusinešti į Prancūziją. Miestų ir miestelių panoramose ypač krinta į akis barokinių šventovių fasadai ir kupolai. Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis - žymiausias iš keliolikos šedevrais laikomų savito lietuviško baroko pavyzdžių. Vilniaus arkikatedrai, seniausiai ir svarbiausiai šalies šventovei, šiandienį - klasicistinį - pavidalą XVIII a. pabaigoje suteikė iškilus lietuvių architektas Laurynas Stuoka - Gucevičius. Labai daug maldos namų pastatyta XIX - XX a. sandūroje, kai vyravo neogotika. Talentingi meistrai ir dosnūs mecenatai Rokiškio bažnyčiai suteikė itin menišką šio stiliaus išraišką.
Originaliausia meninė lietuvių dievogarbos forma - liaudies skulptūra. Dievdirbiais vadinami medžio drožėjai išgražino kryžiais ir koplytėlėmis kiekvieną kaimą ir kapines. Pieta, Rūpintojėlis, šv. Jonas Nepomukas ar kurio kito šventojo stalulėlė iki ateistų niokojimų linkėjo pakeleiviui gero visose kryžkelėse, ties dažnu tiltu, mišku, sodyba. Kai kurių savamokslių dievdirbių braižas atpažįstamas iš pirmo žvilgsnio. Antai XIX a. gyvenusio Vinco Svirskio ar XX a. kūrusio Liongino Šepkos monumentalios medinės skulptūros yra unikalaus, pirmapradžio, iš tautos ir tikėjimo gelmių kylančio įkvėpimo liudijimas.

Tūkstančių tūkstančiai kryžių išskiria prie Šiaulių esantį Kryžių kalną ne vien iš Lietuvos, bet ir iš viso žemyno, net pasaulio landšafto. Kryžiai čia statyti ir priespaudos, ir laisvės metais kaip gilaus tikėjimo ir didelės vilties ženklas.

Žemaičiu Kalvarijos kalnų giesmės "Karaliene Maloninga" fragmentas. Atlieka folklorinis ansamblis „Ūla“ (vadovai J. Bukantaitė, E. Virbašius) ir Kretingos Šv. Antano religijos studijų instituto folklorinio ansamblio triūbininkai (vadovas A. Motuzas). Instrumentai: birbynė, lamzdelis, kanklės ir triūbos. 1993 m. įrašas.