Katalikų Bažnyčia buvo svarbi Lietuvos valstybingumui nuo pat krašto krikščioninimo pradžios iki 1988-1991 m. pastangų atgauti šalies Nepriklausomybę. Rusijos imperijos valdymo laikais XIX a. ir per sovietinę bei hitlerinę okupaciją XX šimtmetyje Bažnyčia tapo lemtinga lietuvių žmogiškojo orumo saugotoja.

Ilgus penkis krikščionybės amžius nuo XIV šimtmečio šalies aukštuomenė nesėkmingai siekė, kad Šv. Sostas įkurtų Lietuvos bažnytinę provinciją. Vilniaus ir Žemaičių vyskupystės priklausė metropolijoms, kurių centrai buvo Lenkijoje arba Rusijoje. 1927 m. pagaliau įkurta atskira provincija neapėmė Vilniaus ir Vilniaus krašto, kurį buvo okupavusi Lenkija. Tik nuo 1992 m., kai Lietuvos bažnytinė provincija buvo pertvarkyta, jos ir valstybės teritorija sutampa.

Nors katalikų bendruomenė skaičiumi ir įtaka ryškiai dominavo, XIV-XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kitų tikybų išpažinėjai (protestantai, musulmonai, judėjai etc.) turėjo gerokai platesnes teises, nei daugelyje to meto Europos valstybių. Sugyvenimo tradicija naujaisiais laikais įgijo žmogaus teisių matmenį. Sovietmečiu ateistinei prievartai pagal išgales drauge priešinosi įvairių tautų ir tikybų Lietuvos piliečiai.

Pirmosios Lietuvoje liaudies draugijos - blaivybės draugijos - ir pirmasis visuomeninis sąjūdis - knygnešystė - buvo tiesioginiai švietėjiškos ir politinės Katalikų Bažnyčios veiklos padariniai. Katalikiškas visuomeniškumas pasiekė apogėjų pirmosios Nepriklausomybės metais (1918-1940). Tuomet kuriai nors iš dešimčių konfesinių draugijų priklausė kas antras Lietuvos gyventojas. Sovietinės okupacijos metais katalikiškas pogrindis buvo telkianti kovos ir už Nepriklausomybę jėga. Sovietų nusikaltimus 1972-1988 fiksavusi "Lietuvos katalikų Bažnyčios kronika" tapo plačiai pasaulyje girdimu nelegalios periodikos balsu, kurio KGB neįstengė užgniaužti.