Vilniaus meno mokykla - Lietuvos meninės kultūros reiškinys, susiformavęs XVIII-XIX a. sandūroje, kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiojoje mokykloje, įgyvendinant nacionalinę švietimo programą, buvo įsteigtos Architektūros (1793), Piešimo ir tapybos (1797), Skulptūros (1803), Raižybos (1805) katedros, padėjusios pamatus Lietuvos profesionaliųjų architektų bei dailininkų rengimui. Ilgainiui šių katedrų profesorių bei mokinių kūrybos pagrindu radosi savita XVIII a. pab.-XIX a. I-os pusės Lietuvos dailės stilistinė mokykla, turėjusi klasicizmo, romantizmo bei realizmo bruožų.

Po Vilniaus universiteto uždarymo 1832 Vilniaus meno mokyklos atstovų suformuota meninės kūrybos kryptis veikė visą tolimesnę Lietuvos architektūros ir dailės raidą.

Vilniaus meno mokyklos profesorių ir mokinių kūryba pristatoma iliustruojant kūriniais, esančiais Lietuvos dailės muziejaus tapybos, grafikos ir skulptūros rinkiniuose. Lietuvos dailės muziejus yra sukaupęs gausiausią Vilniaus meno mokyklos atstovų kūrinių rinkinį.