Ornamentų knygos ir schemos

Ilgainiui stiprėjo liaudies ir profesionalaus meno sąveika. Juos susiejo knyga. Kita vertus, ir toliau vyko lokalūs kūrybiniai procesai.

XIX a. kilusi istorizmo banga neaplenkė Lietuvos. Remiantis Vytauto Merkio tyrinėjimais galima manyti, kad 1852 m. Vilniuje amatininkai, siuvę pagal pasaulinės mados kryptis, naudojosi atvežtine informacija.83 Gal atklydo ir raštų schemų? Įdomūs duomenys yra išlikę Kauno apygardos archyve. 1867 m. audimo-žuvininkystės ir knygrišių (perepletnogo) cecho mokiniams buvo išduodamos pameistrių knygos.84

Onos Baltušienės audimo raštų sąsiuviniai, 1996 m., Papilys, Biržų r., ES, b. 1987(23), nuotrauka autorėsXX a. pradžioje O. Kairiūkštienės knygelėje „Lietuviškų raštų rankų darbams rinkinėlis“ buvo pateikta nespalvotų ornamentų piešinių.89 Šiek tiek vėliau išėjo lietuviškų juostų raštų rinkinys su Galaunės įžanga.90 XX a. viduryje ir vėliau Lietuvoje ornamentų pavyzdžių pateikta audimo raštų knygose „Austiniai kilimai“, „Audiniai“, „Audimo raštai“ ir kt.92 Tuo metu plito bendraeuropiniai siuvinėjimo pavyzdžiai, vadinami desinėliais.93 Audinių piešinių buvo įvairiuose periodiniuose leidiniuose.

Pavyzdys iš Onos Baltušienės audimo raštų schemų sąsiuvinio, ES, b. 1987(23)Audėjos dalijosi audimo schemomis. Sukurtų raštų piešiniai buvo sudaryti iš lazdelių ir taškelių.94 Be to, vadinamuosius desenius buvo galima pirkti krautuvėje ar turguje. Jie buvo nupiešti ant milimetrinio popieriaus su nurodytomis spalvomis.95 Taigi vienas schemas sukūrė ir išplatino kaimo moterys, kitas audėjos nusipirkdavo turguje.