Tradicijos Tradicijos

Savitumai Savitumai Simbolika Simbolika Galerija Galerija

    






 

Tradicinėje visuomenėje audimas buvo būtinų ekonominių reikmių tenkinimas. Kaimiečiai augino avis, sėjo linus, kanapes ir patys pasiruošdavo, prisiverpdavo siūlų audimui. XIX a. pabaigoje — XX a. pradžioje Vakarų Lietuvoje lovą puošdavo balta lovatiese, nuotrauką padovanojo Plungės muziejusŽmonės audė sau rūbus, patalynę, patiesalus ir užtiesalus, nes negalėjo nusipirkti. Tradicinė buitis buvo neatsiejama nuo audimo. Kaime moterys sėsdavo į stakles pavasarį per gavėnią, kai laisvesnis metas nuo kitų ūkio darbų, po to kai ilgais rudens ir žiemos vakarais pakankamai prisiverpta siūlų.

Kraičio skrynia iš Rytų Lietuvos, XX a. pirmoji pusė, nuotrauka autorės, 1999Amato mergaitės mokėsi šeimoje. Kiekviena kaimo moteris mokėjo austi drobę, vadinamuosius “paprastus” audinius. Daugelis audė tik sau nesudėtingų raštų lovatieses, rankšluosčius, staltieses. Šie raštai dažniausiai buvo nusižiūrimi ir interpretuojami. Išradingesnieji savo audinius margino sudėtingais raštais. Vadinamuosius “raštuotus” audinius mokėjo išausti tik visų žinomi audėjai. Vienas kitas kurdavo raštus. Audimu jie prisidurdavo pragyvenimui. Audinius keisdavo į kitas gėrybes ar parduodavo. Mažai buvo tokių, kurie iš audimo gyveno. Keičiantis agrarinei krašto politikai, tradicinis audimas kaime pamažu nyko ir išliko tik amatininkų.

Audėja iš Rytų Lietuvos, XX a. pabaiga, nuotrauka autorės, 1999Moterys slėpdavo, kad nemoka austi. Tradicinėje visuomenėje darbšti baltų drobių audėjėlė buvo apdainuojama ir ypač vertinama. Apie moters socialinę padėtį buvo sprendžiama iš kraičio dyžio, kuriame buvo audinių. Agrarinėje bendruomenėje turtingi namai buvo pilni puikių audinių. Amatininko dirbiniai buvo jo išradingumo, profesionalumo etalonas. Audiniai rodė ekonominį krašto išsivystymą, prekybinius ryšius. Tekstilė buvo ir yra vienu iš žmonių ekonominio, kultūrinio, socialinio gyvenimo rodiklių.

Pasiruošimas audimui
Audimas
Apie audimo raštus