Tekstilė ir tautinis identitetas

XXa. pradžioje lietuviškais buvo laikomi tik geometriniai raštai, kurie buvo vadinami unikaliais, bet neidentifikuojami kaip tautiški. Slapyvardžiu Nendrė pasirašęs autorius pažymėjo, kad Lietuvos kaimo meno kūriniai žinomi Europoje: „Senutės Europos dailė, nusikamavusi ir nusekusi savo šaltinuose, tikisi čia rasianti gaivinančių motyvų“.223 Basanavičius teigė, kad moterys lovatieses, rankšluosčius, staltieses dažniausiai dabino geometriniais juostų raštais.224 Jo manymu, identiškų lietuviškiems ornamentų nėra nei gudų, nei lenkų, nei vokiečių tautiškoje ornamentikoje. Savo tyrimais galime patikslinti, kad žmonėms ornamento savotiškumą sudaro saviti rašto formų elementai ir tekstilės supratimas, jos reikšmė bei vertė istorijos kontekste.

Renesanso ar modernioje kultūroje, kai iškeliamos tautiškumo bei unikalios kultūros idėjos, atsiranda dirbinių, tarp jų ir audinių, kuriuose įkūnijamas ar atskleidžiamas tautos savitumas. Lietuvių dabartinėje kultūroje tai galime sieti su XX a. devintojo dešimtmečio Atgimimo epocha.

Spalvų kategorijos istoriniame kultūriniame kontekste tampa simboliais. Pabandysime toliau gvildenti lietuviško rašto, kaip simbolio, kilmę ir prasmę, lygindami įvairių kultūrų reiškinius. Lietuviško rašto ornamentas ir spalvos kitų tautų žmonėms, nors jų fiziologinis suvokimas ir būtų analogiškas, galėtų sukelti visiškai naujas asociacijas. Visuomenėje spalvos įgyja ženklo vertę, perkėlus jų suvokimą į valstybinį politinį lygmenį. Remdamiesi Sahlinso principais, kad spalvų fiziologinis suvokimas perkeliamas į kultūrinį lygmenį, galime teigti, kad taip visoms tautoms bendras raštas ir spalva tik atskirame krašte įgyja valstybingumo simbolio statusą. Ryškiausių spalvų geltona-žalia-raudona iškėlimas — tai rašto pavadinimo paaiškinimas, o šios spalvos yra tik vienas iš elementų, kurie sudaro meninį audinio vaizdą ir turi savo funkciją bei prasmę.

Visapusiškai analizuojant tekstilę, jos savitumo problemą, būtina atkreipti dėmesį ir į patį raštą. Nors ornamento struktūra nėra visiškai identiška, tačiau sukomponuotas audinyje tarp kitų elementų ar motyvų ornamentas yra vienas iš elementų, parodančių audinio savitumą. XXa. viduryje Lietuvoje austi audiniai turėjo daugiau savitų meninės išraiškos formų negu vėlesni dirbiniai, besikeičiantys kartu su įvairiais keliais plintančiomis inovacijomis.

Tautos kultūros kūrimo procesai turi panašumo daugelyje visuomenių. Tomas Eliotas rašė: „Ne kiekvienas sies save su valstybės kaip visumos valdymu, išskyrus krizinius momentus. Sveikoje regioninėje visuomenėje vieši reikalai bus kiekvieno ar bent daugumos reikalas tik labai mažuose socialiniuose vienetuose“.225 Tautinės kultūros kūrimas, pasak Peterio Niedermülerio, ypač centrinėje Europoje yra atrankos („selection“) ideologinėmis ir politinėmis aplinkybėmis rezultatas.226

Šį reiškinį galime palyginti ir su modernios visuomenės etnokultūriniu fundamentalizmu, kuris, pasak Leonido Donskio, yra „istorija (visų pirma istorinės praeities dimensija) ir kultūra […]. Etnokultūrinio fundamentalizmo paskirtis yra ne tiek socialinės struktūros, ekonominio gyvenimo sanklodos ar imanentiško institucinio proceso išsaugojimas [...], kiek kova už etninį ir kultūrinį identitetą“.227

Tautinio identiteto simboliai atsiranda tam tikru istoriniu momentu. Nuolatinis atsinaujinantis pažinimas šių ženklų populiarumą keičia.