Kitokie apskritimų raštai

Kūrėjų požiūriai puikiai atskleidžia kultūros lokalines ypatybes: tiksliai agurkinių raštų apibrėžti negalima, nes, lauko tyrimų duomenimis, jie apibūdinami prieštaringai.

Savita, kad XX a. pradžioje, o gal ir XIX a. pabaigoje Vakarų Lietuvoje, Ivangėnuose, Tauragės apskrityje, buvo audžiama akliniu raštu.66 Toks vieno dydžio elementų ornamentas buvęs ir Plungės, Kelmės rajonuose.67 XX a. pradžioje Rytų Lietuvoje, Švenčionių apskrityje, vieno dydžio elementų agurkinio ornamento formos raštas vadintas šaudyklalėmis arba kryžiuku. 68 Tai vieni seniausių užrašytų pavadinimų.

Originali lokalinė samprata: Lenkviečių kaime, Kelmės rajone, pateikėja dviejų dydžių elementų raštą lygina su šautuviuku.69 Tokie raštai daugiau austi Šiaurės ir Vakarų negu Rytų Lietuvoje.70

Priešingai, trijų dydžių elementų ornamentai Vakarų Lietuvoje mažiau mėgti negu Dzūkijoje. Šie raštai nebeturi specifinių su materialinėmis realijomis susijusių pavadinimų. XX a. pradžioje ir pirmojoje pusėje juos audė Plungės, Rokiškio apylinkėse71, XX a. viduryje — Skuodo,72 Šiaulių rajonuose. Dabar tokius motyvus audžia Leckavoje, Mažeikių rajone.73

Lyg transformuotais senaisiais raštais išausti atrodo audiniai su keturių ir daugiau dydžių elementų ornamentais. Moterys galėjo rasti panašios tekstilės pavyzdžių audimo raštų knygose.74

Galiausiai XX a. viduryje pradėjusi austi Ona Stasiūnienė dabartiniame Ignalinos rajone, Guntauninkų kaime, labai panašų, tik keturių dydžių elementų raudoną raštą juodai lovatiesei sukuria iš keturių lelijų ir balunkų.75 Ernsto Fraenkelio teigimu, 76 Rytų Lietuvos žodis balunka yra kilęs iš baltarusiško žodžio bolonka ir reiškia langą, kaip ir žodis balanka. Reiktų pabrėžti, kad tai — originalūs ornamentai, nors interpretuotos raštų keturkampės formos buvo pavadintos iš rytų atklydusiais vardais.

XX a. antrojoje pusėje neigiama, kad tas pats ornamentas iš vieno dydžio elementų yra agurkinis raštas, nors Švenčionėliuose, Švenčionių rajone, Elena Milaševičienė tokios formos raštais audė užtiesalus.77 Kyla klausimas, gal seniau vartoti pavadinimai užmiršti?

Keletas tekstilės pavadinimų nurodo bendrą ornamentų kompoziciją audinyje. Kalviškės kaime, Ignalinos rajone, sakoma, kad agurkų neaudė, o buvo aštuonnyčiai akėtiniai ir lenciūgėlių raštai78. XX a. pirmojoje pusėje Breiviškių kaime, dabartiniame Panevėžio rajone, raštus apibūdindavo: eidavo lenciūgais nuo vieno krašto iki kito.79 Pasakojama, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą Klykių kaime, Utenos rajone, tokių audinių nebuvo, o XX a. antrojoje pusėje juos audė pagal knygų pavyzdžius.80 Į Marijampolės rajoną, Vinčus, šis neagurkinis raštas buvo neseniai atvežtas iš Alytaus. Taigi XX a. antrojoje pusėje krašte pasklido daug inovacijų. Reikia pažymėti, kad agurkinis ornamentas ir dabar nelabai žinomas Rytų Lietuvoje.

Be to, XX a. pabaigoje Švenčionių rajone, Šutų kaime, gyvenanti Genė Tiukšienė audė užsakomas lovatieses baltarusiams, pagal gautus iš jų agurkų raštus.81 Sakoma, kad taip pat audė ir lenkės.82 Vilniaus rajone jos mėgo vieno dydžio elementų ornamentus,83 o Dūkštose — keturių bei daugiau dydžių elementų derinį, kurį vadino gėlėmis (kviaty).84 Tai reiškiniai, susisklostę XX a. viduryje ir antrojoje pusėje Rytų Lietuvos pasienyje.

Vadinamieji agurkiniai, ąžuolo lapų, dimų raštai yra labai panašūs į servetinių audinių ornamentus. Širvintų rajone, Vindeikių kaime, gyvenusi audėja tokius ornamentus apibūdino: servetų raštai.85 Analogiškai mano ir Švenčionių apylinkėse gyvenančios moterys. Jos audė dimų raštus pagal servetinių audinių pavyzdžius. Šiuos faktus patvirtina ir muziejų eksponatai: analogiški ornamentai buvo austi servetine technika Žemaitijoje 1880 m.86